žiubinti

žiùbinti (-yti), -ina, -ino KŽ, DūnŽ, Slnt, Knt, Kv žr. žibinti: 1. JI103, G123 Žiùbink man su žiuburiu, šakaliu, šipuliu J. Kiti kuls, aš, piemuo, žiùbinsu Rdn. I večerę valgysiam, i vienas žiùbinsiam Gršl. Žiùbys naktį i žvejos kitą kartą Krg. Tas piemuo vakarą žiùbino Yl. Pasilenkęs Čapskis ieškoti, o Plioteris uždegęs dvidešimt penkis bumažką ir žiùbina tam, ka rastų dešimtį rublių Nv. Kam žiùbini į akis, žiùbink po kojoms Vkš. Vadino jį (Perūną) Žiubriu nu žodžio žiburys, jog jis visai pasaulei žiubino S.Dauk. | refl.: Žiùbinos senovė[je] su šakaliais Vn. Žiùbinomos su skaloms, o matom geriausiai Rdn. Vaga patamsiais, nežiùbinas (juok.) Krš. 2. Mokėjo žmonys ir vaškines žvakes nusilieti, ale anas žiùbino tik pri nabaštiko Vkš. A vėlek reiks skalas žiùbinti Krš. Skaldysma skalas i žiùbinsma Yl. Dar šviesi tebėr, dar nereik žiuburio žiùbinti Vkš. Mažynikos buvo lempikės, i žiùbins Šv. 3. Žiùbina saulė, suspirgins viską Krš. 4. Vkš žr. žibinti 5: Vaikams tik žiùbinti, kaip yr svetimų Rdn. Vaikai, ko čia žiùbinat, lauko! Krš. Aš žiùbinu su akimis, kad nepavogtų nagų tarpe tų puikalų Šts. Sūkiša kaip krupiai tas krames i žiùbina – i ką jūs čia pamatysiat? Trk. Aš nežinau, aš nežiùbinu, tik kiti teip sako Trk. ^ Du kiūkso, du lūkso, du žiubina, keturi drepina, vienas paskuo eidamas švikš pašvikš (karvė) Plt. 5. intr. prk. stačiai sakyti, rėžti: Žiùbina – tavo vaikai kuliganai DūnŽ. Žiùbina į akis – vagis, nedoras Akm. Žiùbinti kožnas moka, o ar visada kaip žmogus dirba Krš. Teip žiubino vyrams į akis, jog tie turėjo ir kepures užsimauti (išeiti) Žem. \ žiubinti; apžiubinti; įžiubinti; išsižiubinti; nužiubinti; pažiubinti; prižiubinti; sužiubinti; užžiubinti